Retorika, laisvės ir klasikos kultūra: nuo laisvosios kalbos (parrhesia) iki rimtosios komedijos (spoudogeloion) Lukiano iš Samosatos raštuose

摘要

Šis straipsnis pratęsia neseniai publikuotą įžangą 2016 m. knygai „Leblasphème dans une société démocratique“ („Piktžodžiavimas demokratinėje visuomenėje“).Poliformiškuose ir paradoksiškuose Lukiano iš Samosatos, „antikos Voltaire‘o“, veikaluosesiūlau koncentruotis į retorikos priemones, kurios intensyviai inscenizuoja žodžio laisvę, įvardijamągraikiškos parezijos samprata, kaip ją naujai nušvietė Michelis Foucault iš kultūros irpolitikos perspektyvos. Pavyzdžiui, tekstuose „Mirusieji atgyja“ ar „Žvejys“ ir „Filosofijos pardavimui“ar „Dzeusas šūkauja“ Lukianas lavina ir artikuliuoja sofistinę bei teisingą (ar klaidingą)filosofiją, sokratinį dialogą ir komediją, epideiktiką bei dialektiką tuo būdu, kad atnaujina,hibridizuoja ar išranda žanrus ar registrus, kurie vis dar įkvepia šiuolaikinę kritinę teoriją irdidelę dalį postmoderniosios kūrybos. Kadangi jis taiko pragmatišką mąstymo, nebijančio naudotissatyra, alegorine beletristika ir poleminiu arba fantastiniu diskursu, sampratą, Lukianas irgali tapti svarbia nuoroda į naująją retoriką, kuri priešindamasi kuria naujas dinamines praktiškasbei teorines vertes, o diskursų bei vaizdų atžvilgiu sugeba sujungti aktyvią, netgi kritišką iratokią recepciją su jautriu įsigilinimu, refleksyvumu ar metafiktyvumu. Šioje studijoje tiriamiketuri išsakymo būdai ir procesai: retorikos ir teisingos ar neteisingos filosofijos sąveikos; hiperrealistinės,fantastinės, veidrodinės autofikcijos dinamika tekstuose: „Aleksandras, neteisingaspranašas“, „Tikros istorijos“, „Sapnas“ ar „Lukiano krepšys“; rimtosios komikos (spoudogeloion)dialoginės galios tarp refleksijos ir komedijos, pavyzdžiui, tekstuose „Musė“, „Charonas, arbaInspektoriai“ ir „Mirusiųjų dialogai“; kritinio / įsigilinančio skaitytojiškumo ir metafikcinio /įsipareigojančio autoriškumo dialektika veikaluose „Heraklis“, „Halė“ ir „Apie šokį“.